„Dievui būdinga rodyti gailestingumą, būtent juo reiškiasi jo visagalybė“. Šie šventojo Tomo Akviniečio žodžiai liudija, kad dieviškasis gailestingumas yra ne silpnumo ženklas, bet Dievo visagalybės savybė. Kaip tik todėl liturgijoje viena seniausių pradžios maldų meldžiamės tardami: „Dieve, tu savo visagalybę labiausiai parodai pasigailėdamas ir atleisdamas“. Dievas žmonijos istorijoje visados bus artimas, besirūpinantis, šventas ir gailestingas.
Senajame Testamente Dievo prigimtis dažnai nusakoma žodžiais „kantrus ir gailestingas“. Jo gailestingumas konkrečiai reiškiasi gausybe darbų išganymo istorijoje, kur jo gerumas galiausiai paima viršų prieš bausmę bei griovimą. Ypač psalmėse išnyra šis didingas dieviškasis veikimas: „Jis tas, kuris atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas, jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės ir apsupa tave meile ir gailestingumu“ (Ps 103, 3–4).
Dar aiškiau konkretūs gailestingumo ženklai paliudijami kitoje psalmėje: jis „gina nuskriaustųjų teises, alkaniems parūpina duonos. Viešpats išlaisvina kalinius, Viešpats atveria akis akliesiems, Viešpats pakelia gyvenimo palaužtuosius, Viešpats myli teisiuosius. Viešpats saugo ateivius, padeda našlaičiui ir našlei, bet suvingiuoja nedorėlių kelią“ (Ps 146, 7–9). Ir dar viena psalmininko ištara: „Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas. <...> Viešpats duoda drąsos kukliesiems, – nedorėlius nubloškia į dulkes“ (Ps 147, 3. 6).
Apibendrindami galėtume pasakyti – Dievo gailestingumas yra ne abstrakti idėja, bet konkreti tikrovė, per kurią jis apreiškia savo meilę, panašią į meilę tėvo ir motinos, kuriems labai rūpi jų vaikas. Tai tikrai stipri meilė. Ji kyla iš pačių gelmių kaip natūralus švelnumo ir atjautos, atlaidumo ir atleidimo kupinas jausmas.
Popiežius PRANCIŠKUS
„MISERICORDIAE VULTUS“
